MMLAB spektaklis Miražas

Spektaklio anotacija:

Afganistano karo laikotarpis (praėjusio amžiaus 9-asis dešimtm.), istoriniai įvykiai ir veikėjai dekonstruojami remiantis Zigmo Stankaus memuarų knygomis „Kaip tampama albinosais” ir „Miražas”.

Sunku atskirti, kas yra miražas – namai ar karas. O kas yra tikrovė: dabartis ar prisiminimai?

Saulius, Kazys ir Arvydas – kiemo draugai. Jų įprastą gyvenimą pertraukia karinė tarnyba Afganistane. Sugrįžus į taikią realybę, jų gyvenimai tampa košmariški ir siurrealistiški. Kasdienybė jiems regisi tarsi lašantis vanduo – nesikeičianti, tuščia, bereikšmė. Tik laikydamiesi vienas kito, jie gali kopti per gyvenimą lyg į kalno šlaitą.

„Kai pirma kartą pamačiau kalnus – supratau, kad nieko gražesnio nesu matęs gyvenime. Dabar, kai pagalvoju apie juos – galiu įsivaizduoti tik kraują, baimę, nežinomybę.” (Zigmas Stankus)

Paulius Markevičius, režisierius:

Spektaklio „Miražas“ tema – dalyvavimo karo veiksmuose patirtys ir padariniai, o labiausiai – gyvenimas sukaustytas prisiminimų. Mane domina sustojęs laikas, kuris užvaldo iš karinių konfliktų sugrįžusius žmones – jų patiriami psichologiniai iššūkiai, bandymas įsilieti į civilių gyvenimą ir išgyventi taikoje. Nes gyvenimas taikoje turintiesiems patirties fronte tarytum sunkesnis nei dalyvavimas kare. Tad pirmiausia mane domina, kaip dalyvavimas kariniuose konfliktuose pakeičia žmogų, jo požiūrį į pasaulį ir aplinkinius. Iš kitos pusės, svarbu ir tai, kaip juos priima pasaulis, ar jis apskritai yra pasiruošęs priimti. Vadovėliuose ir istorijos pamokose karai išlieka vien faktais, datomis ir pavardėmis, tačiau man rūpi, ką išgyvena žmogus, patyręs karo realybę. Ar visuomenė, artimieji jam gali padėti?

Spektaklio pagrindiniai veikėjai – karo veteranai. Grįžę į gyvenimą taikoje, fiziškai jie tarsi čia, tačiau mintimis labai toli – įkalinti prisiminimų ir ten patirtų išgyvenimų. Tokios patirtys žmonijos istorijoje yra kaupiamos didžiule kaina: vieniems tenka sumokėti gyvybe, o kitiems – sugrįžusiems iš fronto – kęsti ilgalaikius padarinius. Tai nuolat lydintys košmarai, nerimo priepuoliai, kaltės jausmas – nematomi vidiniai sužalojimai, trauminės patirtys, kurias vargiai pavyksta išsigydyti vien savomis jėgomis. Taip įsisuka uždaras ciklas, iš kurio būtina išeiti norint vėl gyventi.

Šių žmonių išgyvenimai verčia susimąstyti apie savo kasdienybę, kurioje neretai pamirštame, kokie vis dėlto esame laimingi. Zigmo Stankaus karo prisiminimų knygas atradau netikėtai, domėdamasis istorija. Šio autoriaus knygos prikaustė dėmesį savo autentiškumu, šnekamąja kalba, taip pat labai stipriai paveikė emociškai.