Ignė Barkauskaitė – apie sugrįžimą į Lietuvos teatro sceną ir gyvenimo trapumą premjeroje „Still Life“
IGNĖ BARKAUSKAITĖ
RŪTOS RYLAITĖS nuotr,
Rasa Kregždaitė
„Užmegzti ryšį su Lietuvos teatro kūrėjais ir grįžti į Lietuvą norėjau labai seniai, todėl labai džiaugiuosi ir vertinu galimybę dirbti čia, Vilniuje, kur užaugau“, – sako teatro ir muzikos kūrėja bei aktorė Ignė Barkauskaitė. Po ilgos ir sėkmingos karjeros Jungtinėje Karalystėje, kur dirbo su tokiais teatrais kaip „Complicité“, „Mechanimal” ir „Bristol Old Vic“, ji sugrįžta į gimtosios Lietuvos teatro sceną su nauju kūrybiniu iššūkiu.
Šiuo metu I. Barkauskaitė intensyviai ruošiasi spektaklio „Still life“ premjerai, kuri įvyks gruodžio 13 ir 14 d. Meno ir mokslo laboratorijoje (MMLAB). Tai – Lietuvos ir Anglijos menininkus jungiantis projektas, kuriame skleidžiasi sudėtingos žmogaus gyvenimo, mirties ir išgyvenimo temos.
Artėjant premjerai su I. Barkauskaite kalbamės apie tai, kas formavo jos meninį braižą, kaip ji jaučiasi grįžusi į Lietuvos teatro pasaulį ir ką spektaklis „Still life“ pasakoja žiūrovams.
– Studijos Jacques Lecoq teatro mokykloje Paryžiuje, darbas su skirtingais teatrais Jungtinėje Karalystėje – kaip šios tarptautinės patirtys ir bendradarbiavimas su skirtingais kolektyvais bei kūrėjais formavo požiūrį į teatrą, kūrybą, save kaip aktorę?
Labiausiai mane formavusi patirtis tikriausiai yra 17 metų praleistų gyvenant ne Lietuvoje. Iš Lietuvos išvykau devyniolikos, tada dar neturėdama apskritai jokios patirties. Teatre atsidūriau gan atsitiktinai. Mano pirmoji tikra pažintis su teatro kūrėjo darbu buvo 2009 m. „Bristol Old Vic Young Company“, kur statėme Medėjos mito adaptaciją Bristolio kontekste, o man teko Rytų Europietės narkotikų prekeivės vaidmuo. Nors vaidmuo buvo įdomus, atsimenu, visiškai negalėjau suprasti, kodėl gavau tokią rolę. Tik vėliau supratau, kad angliškas kastingas, ypač kai kalbame apie Junginėje Karalystėje gyvenančius aktorius-migrantus, yra pilnas kultūrinių, rasinių ir etninių stereotipų, ir kad tokią rolę gavau tiesiog todėl, kad esu lietuvė ar tiesiog East European. Supratimas, kad šie stereotipai ir ribojimai mane, kaip užsienietę aktorę dirbančią Jungtinėje Karalystėje, lydės visą gyvenimą, paskatino labiau susitelkti į savo kūrybą, kas mane ir nuvedė į Jacques Lecoq mokyklą Prancūzijoje.
Prasidėjus pirmai studijų savaitei Lecoq mokykloje dėstytojai mums pasakė: „nuo šiandien pamirškite viską, ką žinote apie teatrą“. Mokyklos vertybės iš esmės paskatino vertinti nežinomybę ir žaismingumą, pasitikėti kūrybiniu procesu ir nežiūrėti į save pernelyg rimtai, daugiau galvoti apie žiūrovą, o ne apie save. Tai mokykla, kuri išplėtė mano akiratį, leido pamatyti pasaulį ir kūrybą iš visiškai naujos perspektyvos. Mano kursiokai buvo iš daugiau nei 15 šalių, turėjom vienas prie kito prisitaikyti, sugyventi, suprasti skirtingas perspektyvas, kad galėtume kurti kartu – tai buvo iš esmės formuojanti patirtis, kuri išmokė lankstumo, gebėjimo prisitaikyt ir dirbti su daug įvairių požiūrių ir perspektyvų.
– Praktikuoji fizinį teatrą. Kodėl pasirinkai šią specifinę teatro formą? Kuo ji
patraukė ir kaip atspindi tavo kūrybinį požiūrį?
Nuo vaikystės domėjausi psichologija, buvau artima judesiui ir muzikai, taip pat mėgau sportuoti – žaidžiau krepšinį, ilgus metus lankiau žirgyną, bėgiojau. Pasukti fizinio teatro kryptimi buvo gan intuityvus sprendimas, apjungiantis daug mano pomėgių, tačiau tuo metu daug apie tai negalvojau. Pirmieji metai praleisti Britanijoje, kur važiavau be jokių didelių planų, buvo mano asmenybės lūžis – buvau stipriai ribojama dar neišmoktos anglų kalbos, negalėjau pilnai nei išreikšti savęs, nei suprasti kitų, todėl mano dėmesys dažniau krypo į tai, ką man komunikuoja kūnas, balso tonas, judesys. Iš pradžių atsidūrus šioje tylos ir stebėjimo būsenoje naujoje šalyje man buvo keista ir nesaugu, bet laikui bėgant man ši būsena tapo labai įdomi, galbūt tai ir pastūmėjo link darbo su judesiu būtent teatre. Taigi, kūnas, erdvė ir judesys man yra ne tik meninė priemonės, bet, patys iš savęs – istorijos, leidžiančios pasiekti žiūrovą tiesiogiai ir išreikšti tai, ko negali žodžiai.
– Kaip fizinė pajauta veikia aktoriaus kūrybinį procesą? Ar ji padeda kurti intuityvų
ryšį su personažu ir pasakojama istorija?
Kūnas – tai pirmasis aktoriaus instrumentas, kuriuo išreiškiame personažo emocijas, mintis ir reakcijas. Kalba taip pat yra labai svarbi, bet man ji yra antrinė, o fizinė pajauta leidžia kurti ryšį su personažu, nes kūnas gali „kalbėti“ greičiau nei protas. Kai aktorius turi aukštą savo kūną ir pojūčių savimonę, jis gali atrasti ir išreikšti jausmus, kurių galbūt nepastebėtų vien tik mąstydamas ar analizavęs situaciją intelektu. Tai yra svarbu, kad aktorius galėtų įkūnyti vaidmenį ir perteikti jį žiūrovui.
– Netrukus MMLAB įvyks spektaklio „Still life“ premjera, kuriame kuri
vaidmenį. Kaip jautiesi besiruošdama premjerai Lietuvoje po ilgų kūrybos metų
Jungtinėje Karalystėje?
Užmegzti ryšį su Lietuvos teatro kūrėjais ir grįžti į Lietuvą norėjau labai seniai, todėl labai džiaugiuosi ir vertinu galimybę dirbti čia, Vilniuje, kur užaugau. Spektaklio „Still life“ premjera man yra ypatinga proga susipažinti su Lietuvos teatru, pasisemti žinių ir įkvėpimo iš kolegų bei įsilieti į vietinį kūrybinį gyvenimą po ilgo laiko grįžus namo.
– Kaip apibūdintumei spektaklį „Still life“ būsimam žiūrovui, kokia istorija jo laukia?
„Still Life“ – tai kūno kelionė emocinės ir fizinės krizės metu ir jos sąsaja su asmenine režisieriaus Tomo Bailey, kuris du kartus išgyveno vėžį, patirtimi. Spektaklis siekia perteikti Tomo ligos trajektoriją, išgyvenimus ir prisiminimus per natiurmorto tapybos prizmę, kuri yra vizuali metafora gyvenimo laikinumui. Spektaklis savo struktūra labiau primena performansą ir neturi konkrečios naratyvo linijos – žiūrovui paliekama laisvė savai interpretacijai.
– Spektaklyje kūnas ir objektai naudojami kaip gyvenimo, mirties ir išlikimo
metaforos. Kaip tu suvoki šias temas? Ar spektaklio tema pakeitė tavo požiūrį į
gyvenimą ir mirtį?
Man „Still Life“ yra apie žmogaus bandymą suprasti ir priimti savo pažeidžiamumą ieškant būdų išlikti ir susitaikyti su nežinomybe sunkiomis aplinkybėmis. Dirbdama šiame projekte daug mąsčiau apie įsikibimą į kontrolės iliuziją ir dažną negebėjimą priimti gyvenimo neapibrėžtumo, bandymus pasipriešinti nenorimoms aplinkybėms – tai tiesiog žmogiška. Mirtis ir gyvenimas yra temos prieš kurias, mano manymu, žodžiai yra bejėgiai. Galiu pasakyti tik tiek, kad kiekviena kritinė patirtis – sunki liga, stipri emocinė trauma ar netektis – tikriausiai yra savaip beprotiška, absurdiška ir keičianti, taigi kūrybinis procesas leido dažniau priartėti prie asmeninės refleksijos.
– Spektaklio kūrybinė komanda susiduria su temomis, kurios daugeliui žmonių yra
asmeniškos ir jautrios. Kaip ruošiatės šioms emocinėms ir fizinėms išraiškoms scenoje?
Būtų sunku rasti žmogų, kuris vienaip ar kitaip neturėjo su vėžiu susijusios patirties, pavyzdžiui, nebūtų išgyvenęs artimo žmogaus ligos ar mirties. Mūsų komandoje ši tema lietė mus visus, tačiau kad galėtume kurti kartu, reikėjo praleisti daug laiko stiprinant pasitikėjimą vienas kitu ir aiškinantis emocines bei kūrybines ribas.
Su Tomu apie spektaklį pradėjome kalbėti dar ankstyvais 2022 m., praėjus vos metams po jo ligos. Ankstyvoje kūrybos stadijoje daug improvizavome ir ieškojome tinkamiausių būdų papasakoti būtent jo istoriją. Vėliau prie mūsų prisijungė prodiuserė Rusnė Kregždaitė, aktorius Gediminas Rimeika ir MMLAB komanda. Kūrybinis procesas išliko panašus: pokalbiai, improvizacijos, diskusijos, ilgi ieškojimai. Man asmeniškai svarbiausia buvo rasti fizinę ligos dinamikos ir Tomo istorijos išraišką. Tai leido atsitraukti nuo sunkios patirties, susitelkiant į kūrybinę transpoziciją. Man kūryboje labai svarbu išlaikyti emocinę sveikatą – tiek savo, tiek kolegų, ypač, kai dirbame su sunkia emocine medžiaga. Netikiu, kad kūrėjas turi dar ir kankintis kurdamas. Šiuo atveju mums pavyko rasti gerą pusiausvyrą tarp jautrios biografinės medžiagos ir kūrybinio proceso. Tai buvo darbas, kuriame vyko nuolatinis dialogas tarp asmeninių patirčių ir teatro sprendimų, leidžiantis šias sudėtingas temas perteikti į bendros kūrybos prizmę.
– Tai nėra pirmas darbas, kurį kuri su Tomu Bailey. Ką artimo atrandi Tomo
estetikoje, kūryboje?
Su Tomu pirmą kartą susipažinau 2010 m. dirbdama jo spektaklyje pagal Howard Barker pjesę „UND“. Tai buvo site-specific spektaklis, kurį statėme žiemą, gamykloje be šildymo Bristolyje, o vėliau vežėme į Edinburgh Fringe festivalį. Šis projektas, kaip ir daugelis kitų Tomo darbų, man buvo itin įdomus dėl jo gebėjimo sujungti netikėtas temas ir estetiką.
Tomo darbuose man ypač artimas devised theatre procesas. Abu ateiname iš mokyklų, kurios įskiepijo kolektyvinės kūrybos principus, kurie ne visada naudojami tradiciniame teatre. Tokiuose projektuose aktorius tampa ne tik atlikėju, bet ir kūrėju – jis aktyviai dalyvauja formuojant spektaklį per improvizacijas, diskusijas ir bendrą ieškojimą. Ši darbo dinamika ne visada yra lengva, reikalaujanti daug kantrybės ir pagarbos vienas kitam, tačiau ji leidžia gimti gyviems ir naujiems sprendimams, o tai įkvepia pasižiūrėti į dalykus kitaip, augti, mokytis. Šis požiūris, kartu su Tomo kūrybine drąsa ir atvirumu eksperimentams, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl su juo dirbti man patinka.
– Kaip spektaklio „Still life“ kūrimo procese atsispindėjo britų teatro tradicijos?
Spektaklio kūrimo procese atsispindėjo kelios dabartinio britų teatro tendencijos. Pirmiausia – devised theatre procesas, kurį jau minėjau. Tai kolektyvinis kūrybos metodas, leidžiantis visai komandai įsitraukti ir kūrybiškai prisidėti prie spektaklio turinio ir formos, ir kuris yra itin populiarus Britanijoje. Be to, spektaklyje svarbi vizuali poezija – stiprių, metaforiškų vaizdinių kūrimas, kai dėmesys skiriamas ne tik dramaturgijai ir tekstui, bet ir erdvei kaip atskiram, gyvam pasakojimo elementui.
Kita britų teatro tendencija, atsispindinti šiame spektaklyje, yra biografinės arba išpažintinės patirties elementai. Šiuolaikiniame britų teatre itin populiaru kurti spektaklius, paremtus asmeninėmis istorijomis – tai yra savotiškas terapinis procesas ir atlikėjui, ir žiūrovui (tačiau terapija nėra šio spektaklio tikslas). Nors Lietuvoje taip pat yra panašių spektaklių, jų gerokai mažiau nei Jungtinėje Karalystėje, kur tokio tipo kūriniai užima reikšmingą teatro scenos dalį.
Manau, kad Tomo kūryboje šis spektaklis žymi naują posūkį, nes jis drąsiai įtraukia autobiografinį aspektą, išlaikydamas vizualinį ir fizinį teatro elementų pusiausvyrą, kuris jam yra itin svarbus. Tai įdomi britų ir lietuviškų požiūrių ir suvokimo sintezė, kuri, mano nuomone, praturtino kūrybinį procesą.
Spektaklio „Still life“ premjera įvyks gruodžio 13 ir 14 d. Menų spaustuvėje.
Koprodiuseriai: Mechanimal ir MMLAB. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. Partneriai: Akropolis, knygynų tinklas VAGA.