Kristina Morta Paškevičiūtė-Berulienė – apie malonumo paieškas scenoje ir gyvenime

Kristina Morta Paškevičiūtė Berulienė

VILMOS PAULIKAITĖS nuotr.

Rasa Kregždaitė

Artėjanti Meno ir mokslo laboratorijos (MMLAB) premjera „tremolo“ atveria erdvę diskusijai: kiek mūsų gyvenimo pasirinkimus lemia vidinė laisvė, o kiek – kultūrinės ir istorinės nuostatos? Performatyvioje paskaitoje nagrinėjamos kūno, seksualumo ir savęs pažinimo temos, remiamasi tiek asmeninėmis istorijomis, tiek moksliniais šaltiniais. Žiūrovai į premjerą kviečiami sausio 31, vasario 1 ir 28 dienomis, ji įvyks Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Didžiojoje auditorijoje.

Iki premjeros likus porai dienų, apie kūrinį kalbėjome su aktore Kristina Morta Paškevičiūte-Beruliene.

– Su kokiomis mintimis apie „tremolo“ esi šiandien?

– Labai anksti šis darbas įgavo pilną formatą ir turėjome daug laiko šlifavimams. Stipriai gąsdina tai, kad yra daug teorinio teksto. Viskas turi būti labai tikslu, aišku ir kryptinga, nėra vietos improvizacijai, o tai yra sudėtinga iš aktorinės pusės. Gal tai kiek gąsdina, bet šiaip jaučiuosi gerai.

–  „tremolo“ gilinasi į malonumo temą. Viename interviu su režisiere Laura Kutkaite kalbėjote, kad šiuo kūriniu siekiate išjudinti klausimus, akcentuojate, kad svarbu, jog žmogus būtų laisvas savo vidumi ir galėtų būti taip, kaip jam yra patogu būti. Kodėl šios idėjos pagrindimui reikėjo mokslinių tyrimų ir faktų analizės?

– Manau, kad mene visada reikia remtis abiem taškais – širdimi ir protu. Kartais dominuoja vienas, kartais – kitas. Aš esu ta, kuri gyvenime yra vedama širdies, o Laura labiau remiasi protu. Labai svarbu turėti abu šiuos polius tam, kad atėjęs žiūrovas galėtų užčiuopti sau artimą priėjimą. Aišku, šioje performatyvioje paskaitoje nėra daug vietos interpretacijai ar širdies gelmėms, nes čia daugiau remiamasi moksline literatūra – kaip yra parašyta, taip. Bet pats priėjimas prie temos yra jautresnis, atėjęs iš vidaus. Norint jaustis saugiai savo kūne, privaloma jį pažinti, bet nesvarbu, kokiu būdu – per mokslą, fizines praktikas ar per tantrą. Scenoje žiūrovas matys du žmones ir jam labiau rezonuos vienas arba kitas. Du žmonės, kurie yra iš skirtingų, bet tų pačių pasaulių, gali pasiekti platesnę publiką.

– Du žmonės – dvi skirtingų gyvenimų moterys. Scenoje pasirodote drauge su režisiere Laura Kutkaite. Ar visi turime laisvę rinktis, bet galų gale esame gana panašūs savo siekiais ir patirtimis?
– Kiekvieną dieną išgyvename skirtingus kontekstus. Man tai gali būti laimingas ir pavalgęs vaikas, pasivaikščiojimas su mano vyru – tai mane padaro laiminga ir daro įtaką mano seksualumui. O Lauros – gal tai išsipildęs kūrybinis gyvenimas, skanus maistas, kažkokie su šeima nesusiję dalykai ar whatever works for her. Aplinka daro įtaką tavo malonumui, tik įrankiai ar priemonės skiriasi.

– Kuriant šį darbą nemažai domėjotės ir tarybine literatūra – seksologijos knygomis, leidiniais, skirtais mokyti mergaites būti moterimis.

– Mes skaitėme ir bandėme suvokti, iš kur ateina mūsų tėvų karta, mūsų senelių karta. Net jei jie ir nebuvo išvien su Tarybų Sąjungos mintimis, jie augo toje aplinkoje, kur buvo galvojama, kad moters vienintelė paskirtis yra būti motina, patenkinti vyrą, pagulėti lovoje, patylėti. Nors toks auklėjimas jau yra prasivalęs, jo gilūs pėdsakai dar yra išlikę. Tai buvo atradimas ir padėjo suvokti santykius su tėvais, seneliais, giminėmis ir visais Kalėdiniais klausimais: „Tai kada vaikai?“

– Ką dar įdomaus atradote atlikdamos temos tyrimą?

– Nors spektaklyje tuo nesirėmėme, bet atradome Daivos Šeškauskaitės knygą „Erotika tautosakoje“. Labai įdomu, nes pasirodo, kad malonumas lietuvių kultūroje buvo visai ne paslaptis, apie tai buvo gerai žinoma, tik gal vadinama kitais vardais. Buvo net ir dievai, skirti laiminti mūsų kūnus. Tai yra įdomi ir nauja informacija, kurios mūsų kultūroje yra daug, tik per daugelį metų ji buvo prigesinta. Reikia ją tiesiog priminti arba per mokslą, arba per širdį – kaip kam patogiau.

– Ką norėtumei pakeisti mūsų šiandieninėje kultūroje, kai kalba pasisuka apie malonumą?  Atsisakyti mitų? Skatinti diskusijas naujomis temomis?

– Manau, kad reikia nebijoti ir vaikus apie seksą edukuoti nuo ankstyvos vaikystės. Nesu pavyzdys, kuriuo reikėtų sekti, dar neužauginau vaiko ir negaliu pasakyti, veikia tai ar ne, bet mes šeimoje visiškai neturime tabu lyties organams. Turėjome žaislinę vulvą, kurią kažkas padovanojo ant bajerio, ir mes tą juokingą dalyką panaudojome vaiko edukacijai. Dabar mano dviejų metų vaikas žino, kur yra klitoris, kur yra išorinės lūpos, kur yra vidinės lūpos, kaip atrodo vulva. Ir tai nėra baisu, šlykštu ar nenormalu – kaip turi rankas ir kojas, taip turi varpą ir vulvą. Man atrodo, kad šis supratimas ir padeda žmonėms augant mylėti savo kūną – labai svarbu naikinti stigmą ir lyties organus priimti kaip savo kūno dalį, apie kurią galima kalbėti.

–  Kuriant „tremolo“ kvietėte žmonės, identifikuojančius save kaip moteris, pasidalinti savo mintimis ar istorijomis apie malonumą. Ar jų patirtyse atradote universalių ar pasikartojančių temų?

– Atsikartoja tai, kad dauguma turi praeiti per kažkokį nemalonumą. Kažkokias savo ribas pažįsta bandydami kažką, kas yra svetima – tai vienas iš būdų atrasti, kas tau yra svetima, o kas – malonu. Save per tokį tunelį vedi iki savo malonumo. Spektaklyje kalbame apie seksualinį malonumą, o jį gali suteikti nebūtinai seksas ar fizinis stimuliavimas. Daug svarbiau, kaip dieną kalbėjaisi su savo partneriu, kaip jauteisi savo kūne, kaip pavalgei, nes visa tai daro įtaką tavo seksualumui, malonumui.

– O ką patartumei moterims, kurios vis dar bijo pamilti save, savo kūną?

– Patarčiau pradėti sekti save, savo kūną, mintis ir jausmus. Man tai labai padėjo atrasti moteriškumą savyje – tą tradicinį moteriškumą, seksualumą ir kartu malonumą. Labai patarčiau ieškoti ribų ir savo džiaugsmų, mylėti savo kūną ir liesti save.

– Ar prie asmeninio malonumo atradimo prisidėjo ir „tremolo“ kūrybinis procesas?

– Ne. Manau, kad mano asmeninė kelionė yra per tai. Dėl to Laura mane ir pakvietė dirbti kartu, nes kažkokią tą minimalią kelionę jau esu nuėjusi, išieškojusi. Paskaitoje tik užsimename apie mano asmeninį kelią, kuris yra glaudžiai susijęs su tantrinėmis praktikomis. Tai man padėjo išsivalyti traumas ir suprasti, kas man patinka ar nepatinka, bet nebūtinai tik seksualiniame gyvenime.

– Kiek aktorystė tau yra apie tapatybės tyrinėjimą?

– Tai labai susiję su tapatybės tyrinėjimu – iš pradžių kaip detektyvas tiri save, po to personažą, istoriją. Akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut.past.) fizinėse praktikose darėme labai panašius dalykus – ieškai savo kūno, žiūri, kaip jis reaguoja, kas įsitempia, kas atsileidžia. Mano savistabos kelionė prasidėjo anksčiau, nei atsidūriau akademijoje, bet visa aktorystė yra apie savistabą, tai glaudžiai susiję.

– Ką naujo šis darbas atvėrė tau kaip aktorei? Kaip jis dera su tavo ankstesniais aktoriniais darbais?

– Tikrai nauja yra dirbti su režisiere kaip aktore. Nors panašios patirties jau esu turėjusi – spektaklyje „Mama sapiens“ esame scenoje kartu su režisiere Karolina Žernyte, bet mes ten nesame tik dviese. Tad šitai yra nauja. Pastaruoju metu mane dažnai kviečia į spektaklius, kur reikia mano moteriškos patirties. Viena iš priežasčių, kodėl čia atsidūriau, irgi yra ta.

– Kokią vietą tavo kūryboje užima asmeninė patirtis?

– Asmeninė patirtis padeda geriau suprasti žmones ir personažus, įgauti emocinio svorio. Atsimenu tokį vieną momentėlį, kai mes kartu su Laura baigdamos akademiją statėme „Fedros meilę“. Aktorė, kuri vaidino mano motiną, buvo tik keliais metais už mane vyresnė, bet aš vis tiek turėjau santykį į ją kaip į vyresnę. Po kelių mėnesių sužinojau, kad laukiuosi. Atsisėdu prieš ją ir suprantu, kad nebejaučiu, kad ji yra vyresnė, dabar reikės tą jausmą suvaidinti. Iš karto didesnė svarba atsidaro. Atrodo, kad iki tol viskas buvo pusiau svarbu, o dabar pradėjau suvokti skirtingus personažus ir jų skirtingą amžių, atsidarė kitas suvokimo, pasirinkimo spektras.