MMLAB performanso „Sayonakidori“ choreografas Pawel Sakowicz: „Augant įtampai visuomenėje šokis gali suteikti vilties“

Pawel Sakowicz

Vismantės Ruzgaitės NUOTR

„Šokis man padeda išlaikyti smalsumą gyvenimui“, – sako Lietuvos teatro publikai jau pažįstamas lenkų choreografas, šokėjas Pawel Sakowicz. Kovo 29 ir 30 dienomis kartu su MMLAB kūrybinė komanda jis pristato premjerą – Agnės Matulevičiūtės režisuotą muzikinį performansą „Sayonakidori“ (iš japonų kalbos – lakštingala).

Performansas inspiruotas Japonijoje esančių Nijō pilies „lakštingalų grindų“, kurios skleidžia paukščių giesmes primenančius garsus. Istoriniai šaltiniai teigia, kad jos galėjo veikti kaip apsaugos sistema, padedanti aptikti besiartinančius įsibrovėlius, tačiau taip pat neatmetama, jog šis efektas buvo atsitiktinis architektūrinis sprendimas, ilgainiui virtęs mitu. „Idėja apie tai, ar tikėti šia istorija ar ne, tapo viena iš performanso temų“, – sako choreografas. Apie nejaukos fenomeną, skirtumus tarp teatro ir šokio bendruomenių bei kūrėjo rolę neramiais laikais pašnekovą prieš premjerą kalbina Monika Augustaitytė.

– Choreografai žiūrovams padeda vizualiai matyti muziką. Su kompozitore Agne Matulevičiūte kartu kuriate nebe pirmą kartą. Kaip jūs matote šios menininkės kurtas muzikines kompozicijas? Ir kaip jums sekasi bendradarbiauti?

Matau jos kuriamą garsovaizdį kaip kažką labai plataus. Prieš dvejus metus Prahoje mudu kūrėme „Fatamorganą“. Buvau sužavėtas, kaip jai pavyko suaktyvinti ir garsais pripildyti didžiulę erdvę. Garsai labai lėtai sklido iš galinių garsiakalbių, jie turėjo labai aiškią kryptį ir erdvėje kūrė iliuziją lyg garso objektai būtų materialūs. Agnė gerai išmano, kaip garsas sąveikauja su erdve, ką jis gali duoti, kokią emocinę aplinką kuria pasirodymo metu.

Nors performanse „Sayonakidori“ aš kuriu choreografiją, o Agnė kuria muziką ir režisuoja, čia kiekvienam menininkui yra daug erdvės pasireikšti, įdėti į kūrinį dalelę savęs. Agnė yra šviesios sielos žmogus, jos požiūris į darbą man labai padeda kurti. Ji svetinga, palaikanti, kilus problemoms visada ieško sprendimų. Dabar bandau jai už visa tai atsilyginti. Man labai patinka dirbti kartu su šia menininke, su ja tapome artimais draugais.

– Muzikiniame performanse „Sayonakidori“, kurio veiksmas vyksta specifinėje erdvėje – Trakų Vokės dvaro sodyboje, per garsą tyrinėjamas nejaukos, baimės fenomenas bei japoniškoji šmėklų kultūra. Ką atradote dirbdamas su tokia garsine aplinka?

Muzika veikia kaip emocinis filtras, kurį galima uždėti ant visko, ką matome. Muzika yra pats galingiausias įrankis kuriant siaubo jausmą kine. Nors buvome įkvėpti Japonijos siaubo kultūros, performanse neimituojame jos. Kūrėme atsispirdami nuo europietiško mąstymo ir to, ko bijome asmeniškai. Su kūrybine komanda repeticijų metu daug apie tai diskutavome. Įdomu, kad dalis mūsų baimių sutapo: mes bijome vienatvės, bijome būti nepakankami.

Atradau, kad baimė turi daug bendro su nejudrumo būsena. Performanse atlikėjai juda, bet ne ką mažiau energijos jie įdeda ir į tai, kad kūnas išliktų ramus ir labai tykus. Tyrinėjame sėlinimą bei įtampą, kylančią iš šio judesio. Nors sėlindami stengiamės nesukelti absoliučiai jokio garso, jį skleidžia beveik viskas: kaulai, sąnariai, prisilietimas prie grindų. Šie garsai kažką sukuria mūsų galvose, mūsų vaizduotėje. Mums įdomu, kaip architektūros garsas gali būti atrastas per kūnus ir kaip sukurti pastato garsovaizdį, pripildytą gyvu pasirodymu ir vaiduokliais. Mums patinka dirbi su iliuzija, matyti, ko nėra, ir patikėti, kad sename Trakų Vokės dvaro pastate nesame vieni.

– Kovo mėnesį turėjote premjerą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – lenkų-prancūzų režisierės ir dramaturgės Annos Smolar spektaklį „Paukščiai“. Šio kūrinio ašis – Hitchcocko siaubo filmo „Paukščiai“ filmavimo aikštelė, kurioje tarp aktorių tvyro nerimas, nesaugumas, baimė. Labai įdomu, kad paraleliai  choreografiją kūrėte dviems panašios tematikos teatro pastatymams. Ar šie procesai vienas kitam turėjo įtakos? Kaip skyrėsi jūsų kūrybinė prieiga?

Abiejų menininkių, tiek Agnės Matulevičiūtės, tiek Annos Smolar, kūrybinės idėjos yra labai ryškios. Nors jos abi tyrinėjo baimę, kūriniai – labai skirtingi. Tačiau kai kas tikrai persipina, pavyzdžiui, tai, kad kuriame erdvę augti, transformuoti baimę, ją suvirškinti. Spektaklyje „Paukščiai“ dirbome septinto dešimtmečio kino stilistika, turėjome aiškų pagrindą – auksinių „Holivudo“ laikų kontekstą. Spektaklyje kalbama apie toksišką aplinką, lyčių vaidmenis. Tuo tarpu performansas „Sayonakidori“ remiasi į garsą ir improvizaciją erdvėje. Čia yra daugiau manęs, nes aš, kaip ir Agnė, mėgstu labai lėtą judesį, mano darbuose daug sulėtintų judesių. Šis lėtumas sieja mus su japoniška kultūra.

– Vasarą su kolegomis iš MMLAB keliavote į Japoniją atlikti meninio tyrimo „Sayonakidori“ performansui. Nijō pilyje įrašėte „lakštingalų grindų“ skambesį, pristatėte garso instaliaciją, susipažinote su kūrėjais. Tarp jų – ir su tradicinių kōwakamai šokių kūrėja ir atlikėja Keika Wakayagi, kuri artimiausiu metu bus paskelbta Japonijos gyvuoju nacionaliniu turtu – gaus statusą, kurį vienu metu visoje šalyje turi tik 116 asmenų. Kokį įspūdį jums paliko ši menininkė?

Tai buvo ypatingas susitikimas. Man padarė įspūdį, kad tradiciniuose japonų šokiuose kiekvienas gestas ir judesys turi užšifruotą konkrečią reikšmę. Buvau sužavėtas Keikos Wakayagi judesių tikslumo, elegancijos, jos įgūdžių ir žinių. Naudojant specifinę judesių dinamiką, formas ir intensyvumą rankomis galima papasakoti ištisą istoriją. Aš paklausiau jos, ar ji turi galimybių improvizuoti, adaptuoti šį tradicinį šokį. Ji atsakė: „O kam? Kodėl reikia keisti tai, kas jau yra tobula?“. Keika Wakayagi labai didžiuojasi tuo, ką daro. Nuostabu, kad menininkas gali taip įsipareigoti tradicijai, ryžtis save atiduoti tam, kad tobulai įvaldytų amatą. Toks požiūris į meną labai skiriasi nuo manojo, bet tikrai kelia didžiulį įspūdį.

– Šokyje jums įdomu improvizacija, laisvė. Tačiau anksčiau ir pats gana ilgai praktikavote griežtesnį šokio stilių – daugiau nei dešimt metų buvote pramoginių šokių šokėjas. Kiek dabartinėje jūsų kūryboje reiškiasi pramoginių šokių formos?

Dabar mano požiūris į pramoginius bei Lotynų Amerikos šokius visiškai kitoks nei buvo prieš dešimtmetį. Be galo mylėjau šitą šokį. Labiausiai dėl to, kad reikėjo meistriškai įvaldyti kiekvieną menką judesį, kurį reikėdavo kartoti labai ilgai. Tai panašu į japonų šokių meną, kur susikoncentravęs turi siekti meistrystės. Tuo metu mėgavausi varžybomis, jose dalyvaudavau kas antrą savaitgalį. Kai man sukako devyniolika, supratau, kad noriu kažko daugiau, ėmė trūkti improvizacijos, individualumo. Jaučiau, kad netobulėju ir vieną dieną iš pramoginių šokių išėjau.

Bet paties šokio ilgėjausi, todėl Londone pradėjau studijuoti choreografijos magistrą. Ten pajaučiau laisvę, džiaugiausi, kad nebereikia galvoti apie aprangą, šukuoseną, kad galiu šokti basomis, išbandyti įvairias technikas, improvizuoti ir tiesiog mėgautis. Jaučiau, kaip man atsiveria visas šokio pasaulis. Prieš šešerius metus supratau, kad paauglystėje praleistos ilgos valandos šokant pramoginius šokius mane pavertė šokėju, kuriuo esu dabar. Turėjau nutolti nuo šios formos, kad ją galėčiau sugrąžinti į savo kūrybą naujai. Tam tikrus Lotynų Amerikos šokių aspektus pradėjau integruoti į savo choreografiją. Taigi šios išraiškos aš neatsikraičiau, bet transformavau į kažką, kas man pačiam patinka. Norėčiau tikėti, kad man pavyksta tą daryti stilingai.

– Dirbti su teatralų bendruomene atėjote iš šokėjų bendruomenės. Ar skirtingi šie pasauliai?

Tikrai skiriasi mūsų požiūris į darbą su kūnu. Man ir mano kolegoms choreografams tiek Lenkijoje, tiek ir visoje Europoje, gana natūralu turėti fizinio aktyvumo rutiną: kai kurie lanko jogą, kiti – pilatesą ar treniruoklių salę. Kūnas yra mūsų įrankis, juo uždirbame pinigus, todėl turime rūpintis. Aktoriams tai nėra savaime suprantama. Kai dirbu su šokėjais, viskas vyksta žymiai greičiau, nes žinios jau yra jų kūnuose, ypač, tų, kurie šoka dešimt ar dvidešimt metų. Kita vertus, kai choreografinėmis žiniomis dalinuosi su aktoriais, iš jų jaučiu daugiau smalsumo. Tam tikrus dalykus jie išgirsta ar patiria pirmą kartą. Man smagu matyti, kai atradę, ką gali kūnas, aktoriai džiaugiasi kaip vaikai.

Choreografija gimsta iš susitikimo su kūnu, ribų tyrinėjimo, džiugesio ar išgąsčio dėl besikeičiančio kūno. Aš sakyčiau, kad šokis ateina iš šviesos. Kai tenka repetuoti teatruose, vis dar stebiuosi tomis juodomis salėmis be langų. Šokėjų studijos – šviesios, saulėtos, mes stengiamės jausti ryšį su išoriniu pasauliu. Bet teatre dauguma repeticijų salių – juodos, uždaros ir labai tamsios.

– Ir kaip jūs tokioje salėje jaučiatės?

Siaubingai. Visada stengiuosi uždegti kuo daugiau šviesos. Gal todėl, kai oras geras, mėgstu šokti gamtoje. Teatre per daug kuriama iš galvos. Aš kviečiu žmones pajausti savo kūną: kur jis yra, kaip jaučiasi, kaip jis išsidėsto erdvėje, ar jis ramus, ar išlaiko pusiausvyrą. Aš pasitikiu kūnu: jis žino, kur reikia judėti ir jis kažkur jau yra.

– Prieš pradėdamas choreografo karjerą Varšuvos universitete baigėte politikos mokslų bakalaurą. Ar ir kūryboje jums svarbūs politiniai, socialiniai klausimai?

Mano darbai nekalba apie tai tiesiogiai, bet, žinoma, mano kūryba nėra vakuume. Šokis visada yra politiškas. Jei kalbėsime apie istorinius šokius, kils tokie klausimai, kaip: kodėl kažkam buvo leidžiama šokti, o kažkam – ne? Nemėgstu teatro, kuris tiesmukai kalba apie aktualijas, pats naudoju subtilesnius būdus. Man reikšmę turi tai, kaip aš parenku šokėjus, jų darbo aplinką, kokias kuriu vidines taisykles, kaip mes dirbame. Bet tai ateina ne iš politikos mokslų, o iš mano auklėjimo, empatijos.

– Vasario mėnesį kultūros leidinyje „Literatūra ir menas“ buvo publikuotas straipsnis apie cenzūrą, kuri skverbiasi į Prancūzijos teatrą. Spektakliai, nagrinėjantys socialines temas, tokias kaip imigracija, religija, karai, nenoriai įleidžiami į savivaldybių valdomų teatrų scenas. Geopolitinė įtampa šiuo metu didėja, visuomenėje auga baimė. Ar dirbdamas galvojate apie tai? Kokią čia matote savo, kaip choreografo, rolę?

Tikrai galvoju. Girdžiu, kas vyksta, skaitau laikraščius, einu į protestus. Esu dalis, to, kas vyksta, bet savo kūryba noriu pakviesti patirti alternatyvias realybes. Šokis suteikia vilties. Šokėjai turi stiprybę – jie gali parodyti, kad buvimas kartu, buvimas arti savo kūno, kūno transformavimas per sąmonę ir emocijas, yra galingi įrankiai. Man tai labai įdomu.

– Patiriamos emocijos dažnai nusėda žmogaus kūne, jo raumenyse. Kaip jums atrodo, ar šokėjai, kurie su kūnu dirba kasdien, lengviau paleidžia emocijas?

Taip, sutinku su tuo. Štai kodėl gyvūnai daug purtosi – kad atsikratytų streso. Gal dėl to dauguma mano darbų yra fiziškai ekstremalūs. Tai – mano būdas paleisti emocinį krūvį, kuris kaupiasi kiekvieną dieną. Kaip žmogus, aš daug ko bijau. Bet kaip šokėjas išmokau mąstyti drąsiau, rizikuoti. Man šokis – tai galimybių ir potencialo kupinas pasaulis. Kai šoku, nesvarbu kur, scenoje ar studijoje, jaučiu didžiulį kūrybinį potencialą. Šokis man padeda išlaikyti smalsumą gyvenimui.

– Dėkoju jums už pokalbį.

Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė