Režisierė Ieva Tamoševičiūtė – apie tylos svorį premjeroje „Tyliai tyliai“

Ieva Tamoševičiūtė

Džiugintos gabrielės Nuotr.

„Net jei atrodo, kad gyventi kartais sunkiau nei negyventi, tai yra tik momentas. Jis praeina“, – sako režisierė Ieva Tamoševičiūtė. Jos spektaklio „Tyliai tyliai“ premjera įvyks birželio 19 ir 20 d., ją Menų spaustuvėje rengia Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB). Pirmą kartą šis darbas buvo pristatytas MMLAB erdvėje kaip eskizas „Punktas“, o šiandien jis jau išaugęs į jautrų, drąsų pasakojimą apie tylą, vienišumą ir pasirinkimą likti.

Spektaklio „Tyliai tyliai“ dramaturgiją kūrė Orestas Razumas, kūrybinio proceso mentorė – režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. Vaidina aktoriai Sofija Gedgaudaitė ir Šarūnas Zenkevičius. Scenografiją ir kostiumus spektakliui sukūrė Kotryna K. Rupainytė, muziką – Nikita Kiriuchinas, projekcijų autorius – Tomas Šukelovič. Už šviesas spektaklyje atsakingas Ignas Rulevičius, prodiusavo Rusnė Kregždaitė.

Artėjant premjerai, režisierė I. Tamoševičiūtė dalinasi mintimis apie spektaklį.

Prieš metus baigei teatro režisūros studijas. Ką reiškia pradėti savo kūrybinį kelią – ką jau atradai, o ką dar reikia perprasti, išsiaiškinti?

Jaučiu, kad su studijomis niekas nepasibaigė – priešingai, atsivėrė labai platus laukas ir labai aiškiai supratau, kiek dar daug reikia mokytis. Studijos davė tvirtą pagrindą, bet kiekvienas naujas procesas atveria naujus klodus – dalykus, apie kuriuos studijuojant net nesusimąstydavau arba kurie tuo metu neatrodė problema.

Ypač tai jaučiasi dirbant su dramaturgija, kai tekstas kuriamas repeticijų metu. Aktoriai repeticijose duoda daug impulsų, verčiančių keisti scenas. Aktorių intuicija dažnai stipresnė nei mūsų, stebinčių iš šono. Nesu turėjusi panašios patirties anksčiau. Kaip nebijoti tų pokyčių? Kaip perrašyti sceną taip, kad ji išlaikytų esmę? Kaip galvoti toli į priekį, kai viskas keičiasi čia ir dabar?

Studijų metu daug dirbome su klasikinėmis pjesėmis – jos tarsi nekvestionuojamos, tai savaime stiprūs tekstai. Tu jas interpretuoji, trumpini, bet nekeiti iš esmės. Dabar, kai dramaturgija gimsta procese, kartu atsiranda ir labai didelė atsakomybė. Studijų metu sprendimai atrodė kaip idėjų žemėlapis – galime vienaip, galime kitaip. Dabar viskas labai konkretu: turi eiti į priekį, galvoti apie kitą žingsnį. Ypač dirbant komandoje – pasiūlymų daug, reikia atsirinkti. Tai intensyvu, bet kartu labai augina.

Kaip atsiranda idėja – nuo vaizdo, jausmo, muzikos, erdvės? Nuo ko prasideda spektaklis tavo galvoje?

Kadangi „Tyliai tyliai“ tęsia eskizą, grįžo klausimas – kodėl man rūpi šitos temos? Tiek baigiamajame darbe, tiek eskize blaškiausi bandydama atsakyti, ką iš tiesų noriu pasakyti. Tada dar ėjau aplinkui – per save kaip žmogų, per asmeninę patirtį, per save kaip kūrėją, kol galiausiai išsigrynino jungtis: mane domina pasirinkimas gyventi arba ne. Klausimas, kurį keliu, struktūriškai labai paprastas, bet savo esme – milžiniško masto.

Iš to atsirado istorija apie merginą, kuri bandė nusižudyti, bet jos bandymas liko neišgirstas, nutylėtas. Jos gyvenime šiai patirčiai neatsirado vietos. Ji negalėjo jos įsileisti – nei sau, nei kitiems apie tai pasakyti.

Panašus buvo ir mano baigiamasis darbas – spektaklis pagal Saros Kane „4.48 Psichozę“. Tekstas be struktūros, tik minčių srautas, kurį buvo sunku paversti veikiančia scenine medžiaga. Tada labai klaidžiojau. Bet dabar jaučiu tąsą. Kai kurios idėjos grįžta, tik šįkart jos veikia. Tarsi atėjau prie to paties klausimo iš kitos pusės – šiek tiek aiškiau.

Ką šiandien jauti žvelgdama į eskizą „Punktas“ kaip į pirmą žingsnį link premjeros?
Jaučiu, kad tai buvo procesas, kuris labai gerai, kad įvyko iškart po studijų. Paraišką pildžiau dar studijuodama, o vos tik baigus studijas jau pradėjome dirbti su dramaturgija. Viskas vyko nenutrūkstamai, natūraliai, bet tuo metu tai buvo labai įtemptas, įelektrintas periodas. Čia pirmą kartą susidūriau su situacija, kad kartais gali nepavykti pasiekti tokio rezultato, kuris labiau tenkintų nei netenkintų. Bet džiaugiuosi, kad eskizas nesibaigė toje žemesnėje natoje ir atsirado galimybė sugrįžti prie šio darbo, atrasti jam vietą, atsakyti į klausimus, kurie tada liko neatsakyti. Man, kaip režisierei, tai buvo daug iššūkių keliantis procesas – gal net per daug. Dramaturgija, erdvė, visa struktūra – buvo sudėtinga visa tai suvaldyti. Bet dabar džiaugiuosi, kad šis darbas stoja ant kojų ir galiu jį tęsti visai kitokiu požiūriu.

Ką iš „Punkto“ atsinešei į „Tyliai tyliai“ emociškai?

Iš pradžių norėjome kurti nuo nulio, nesiremdami eskizu, bet galiausiai viskas natūraliai susijungė. Radome, ką verta perkelti, ir tai įgavo naują prasmę.

Jei eskizas buvo apie eutanaziją, tai spektaklyje nagrinėjame platesnį temų lauką – savižudybės, vienišumo, tylos. Pavyko išlaikyti dviejų personažų struktūrą – ji veikė eskize, veikia ir dabar, tik kitokiu kampu. Energetikos ir technikos muziejuje – eskizo erdvėje – pati aplinka buvo didelė, vizualiai stipri, tarsi „uždaryta“ erdvė, kuri galėjo veikti kaip personažų vidus, jų sąmonė ar net minčių kalėjimas. O dabar viską statome arčiau žemės. Tačiau mano nuostabai, emocinė amplitudė – tiek pakilimai, tiek nuopuoliai – išlieka tokia pati. Nesvarbu, ar tai vyksta sufantazuotame pasaulyje, ar paprastame kambaryje, išgyvenimas yra toks pat stiprus. Šiame etape daugiau dėmesio skiriame vaidybai ir tekstui. Jei eskizo metu vizualika galėjo kurti papildomą sluoksnį, dabar esame labai arti žiūrovo. Ir pagrindiniai spektaklio komponentai – tai tekstas ir aktoriai.

Džiaugiuosi, kad galėjome tęsti darbą – pasikeitę aktoriai, nauja erdvė, nauji impulsai. Kilo kitokių iššūkių, bet tai tapo atradimu: kartais, kai nori atsitraukti, galiausiai viskas susigula ir atranda savo vietą.

„Tyliai tyliai“ kalba apie savižudybę – ne kaip sprendimą, o kaip krizės ženklą. Kaip kūryboje ieškojote būdų ne atkurti faktą, o išbūti būseną?

Labai padėjo mus konsultuojantys specialistai – psichologai  Goda Nausėdaitė, Said Dadašev ir psichiatrė-psichoterapeutė Jūratė Sučylaitė. Diskutuodami ir remdamiesi rekomendacijomis supratome, kad daug didesnis emocinis krūvis slypi ne pačiame savižudybės akte, o tame, kaip su tuo būti toliau. Pasakoma faktas – bandžiau nusižudyti. Bet tada atsiveria tikroji erdvė: kaip reaguoti, kaip tai priimti, kaip su tuo būti. Atrodo paprasta – tiesiog būk. Bet tada išlenda žmogiški refleksai – bėgimas, neigimas, noras sušvelninti, sumenkinti. Juolab, kad mergina liko gyva, todėl atsiranda pagunda sakyti: „Tai gal nebuvo taip blogai.“ Ir būtent šis tarpas tarp įvykio ir to, kas vyksta po, pasirodė labai stiprus.

Kaip saugotės nuo rizikos sužeisti žiūrovą?

Spektaklyje mergina sako: „Aš nenorėjau mirti. Aš norėjau, kad viskas tiesiog pasibaigtų.“ Ir tai – esminis skirtumas. Priemonė, kurią ji pasirinko, buvo kraštutinė, bet ne troškimas mirti, o troškimas pabėgti. Tai norėjome parodyti be romantizavimo, be dramatiško virsmo, nes pasaulis, kaip buvo, taip ir lieka. Tai labai subtilus momentas. Siekėme situacijos nenuromantizuoti. Neatsiveria dangus. Pasaulis lieka toks pat – dažnai neidealus, nepatogus.

Ir kartu žinojome: auditorijoje gali būti žmonių, kurie šiuo metu išgyvena krizę. Neturi prasprūsti jokia žinutė, kad savižudybė – tai pasirinkimas. Tai nėra pasirinkimas. Ir visada reikia kreiptis pagalbos. Suprantame, kaip sunku tą pagalbą priimti. Ne visada lengva atsidurti pas tinkamą žmogų. Ne visada iškart pagerėja. Bet tai procesas – gydymosi, lengvėjimo. Ir svarbiausia – nenuleisti rankų. Net jei tam tikru momentu atrodo, kad gyventi sunkiau nei negyventi, tai yra tik momentas. Jis praeina.

Gal tai skamba banaliai, bet būtent tame paprastume ir yra atsakymas. Tiesiog būti šalia, palaikyti, tikėti. Ir padėti žmogui likti. Nes svarbiausia – nenuleisti rankų ir visada rinktis gyvenimą.

Spektaklio pavadinimas „Tyliai tyliai“ – apie tai, ką nutylime?

Pavadinimas „Tyliai tyliai“ atsirado todėl, kad spektaklis yra apie tai, apie ką dažniausiai nekalbame. Apie tai, kas pasakoma taip tyliai, kad kitas žmogus net gali neišgirsti. O jei perklaustų, galėtum net pakeisti atsakymą. Apie mintis, kurios vos vos, tik tyliai tyliai sušmėžuoja galvoje – bet ir tiek jau per daug. Nutylime, nes nepatogu. Labai nepatogu.

Gal tai ir sudėtinga, bet man atrodo, kad apie tokias patirtis kaip nenoras gyventi ar bandymas nusižudyti mes dažniausiai net sau tik tyliai tyliai leidžiam pagalvoti, o paskui iškart atmetam. Nes tai per arti. Ir būtent tas bėgimas, racionalizavimas, bandymas paslėpti po etikete – visa tai tampa vidiniu gniužulu. Ne tam, kad jį sunaikintum, bet kad galėtum su juo gyventi. Neštis ne kaip akmenį ant pečių, o kaip mažą akmenėlį kišenėje – jis tebėra, bet nebesugriauna viso gyvenimo.

Ir man atrodo, kad čia ir slypi šitos temos esmė – visa tai yra tyloje. Ir jei neskirsim vietos, nebandysim kalbėti, jis ten ir liks. Tyliai, patogiai, bet veiks. Todėl norisi bent jau šiek tiek tai ištraukti į paviršių. Kad taptų pakeliama. Ir kad būtų įmanoma pasakyti – net jei labai tyliai.

Kūrybiškai grįždama prie tos pačios temos, ką naujo atradai apie save ar apie temą?

Atsikartojantys elementai padėjo išgryninti, ką iš tikrųjų bandau suprasti. Nors nemėgstu, kai kūryboje įterpiama saviterapija, vis tiek jaučiu, kad šį kelią praėjau. Reikėjo per save tai prafiltruoti, kad kažkas atsirištų. Ir turbūt atsirišo. Supratau, kad nebenoriu slėptis po sudėtingais konceptais. Nebereikia. Galiu eiti tiesiai prie esmės: kaip mes renkamės gyventi?

Galime kalbėti apie eutanaziją, apie savižudybę, apie žmones, kurie išėjo. Bet šiuo metu man daug labiau norisi kalbėti apie tuos, kurie liko. Apie mus, kurie esam čia. Aš esu čia. Mūsų komanda yra čia. Ir šitas spektaklis yra apie tai, kas vyksta čia ir dabar, tarp mūsų. Norėjosi atnešti šią temą į gyvų žmonių žemę.

Ar mirties tema – tavo kūrybinė kryptis, ar tam tikras etapas, per kurį eini dabar?

Manau, tai tiesiog etapas. Užbaigus šį procesą, įvykus premjeriniams rodymams ir leidus sau šiek tiek pasvajoti ar pafantazuoti, norėčiau rinktis kitokią medžiagą. Nesakau, kad iškart statysiu komediją, bet tikrai norėtųsi atsitraukti ir dirbti su kita tema. Jaučiu, kad šis etapas artėja prie pabaigos.

Jei galėtum sau duoti patarimą prieš pirmą premjerą, ką pasakytum?

Norėčiau palinkėti drąsos ir atvirumo – kalbėti, o ne slėptis, kurti teatrą, kuris būtų ne tik apie žinutę, bet ir apie estetiką ir emociją.

Psichologinė pagalba

-     Skubi pagalba 112 esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus gyvybei

-          Emocinės paramos linijos:

Jaunimo linija 8 800 28888

Vilties linija 116 123

Vaikų linija 116 111

Sidabrinė linija 8 800 80020

-          Visus emocinių paramos tarnybų kontaktus su darbo laikais rasite: https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/

-          Esant ūmiai psichologinei krizei nemokamas paslaugas teikia psichologinių krizių pagalbos centras į kurį galite kreiptis trumpuoju numeriu 1815. Pagalba yra teikiama organizacijoms, bendruomenėms, asmenų grupėms, šeimoms.

-          Pagalba galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam: www.tuesi.lt

-          Nemokamas psichologo konsultacijas be gydytojo siuntimo galima gauti psichikos sveikatos centruose. Daugiau nemokamos pagalbos būdų Vilniaus mieste galite rasti: www.psichikos-sveikata.lt