„Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ baigė gastroles po Lietuvą

Spekaklis Kretingoje. MMLAB archyvo nuotr.

„Jaučiu, kad yra prasminga šį darbą rodyti mažesniuose miestuose ir per jį kalbėti apie traumas, susijusias su kolektyvine patirtimi. Tai, ką pati išgyvenau kaip maža mergaitė,patyrė ir daugelis kitų žmonių, tačiau jie nedrįsta apie tai kalbėti“, – spektaklio „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ gastrolių po Lietuvą patirtis apibendrina šokėja ir choreografėGreta Grinevičiūtė. ŠŠį rudenį spektaklis atvyko ar buvo virtualiai parodytas Anykščių, Molėtų, Šilutės, Telšių, Kretingos ir Tauragės publikai, jį pamatė daugiau nei 860 žiūrovų.

„Šios gastrolės buvo apdovanojančios susitikimais su vyresnės ir jaunesnės kartos žmonėmis. Jos parodė reikiamybę bendrauti ir kalbėti per meną ir su menu, taip sujungiant visuomenes,su kuriomis gyvename, bet nesusitinkame dėl savęs ribojimo tam tikrais socialiniais burbulais. Susitikti su publika per meno kūrinius yra labai vertinga, o ypatingai svarbūs yra pokalbiai po to, kai turi galimybę diskutuoti apie kūrinį, kurį kartu sukūrėme ir patyrėme. Tai yra būdas plėsti tiek savo pačios, tiek žiūrovų supratimą apie savo visuomenę ir apie dabarties laiką, taip kuriant bendrystę ir dalinantis patirtimis, kuriose niekada nebūname vieniši“, – sakė G. Grinevičiūtė.

Spektaklyje „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ žiūrovai buvo kviečiami kartu keliauti per kūrėjos būtus ir nebūtus prisiminimus apie mamą. Tai yra labai asmeniškas darbas, per kurį G. Grinevičiūtė bando megzti santykį su mama, kurios neteko vaikystėje. „Aš visada norėjau pasikalbėti su mama, prisiminti ją ar kokius nors mūsų pokalbius. Bet prisiminimai apie ją dyla ir pradedu nebeatskirti, kas įvyko iš tikrųjų, o ką tik išsigalvoju.

Noriu įamžinti pokalbio su mama paieškas ir atminties nuotrupas, noriu pašokti mamai, – sakė G. Grinevičiūtė. – Motinos paveikslą man suformavo kiti žmonės – močiutė, teta, artimiausi draugai, dėstytojos ir dėstytojai, tėtis ir visi kiti, kurie mano gyvenime pakeitė motinos figūrą. Spektaklyje girdimi kitų žmonių prisiminimai ir jiems skambant aš bandau susikurti savo prisiminimus ir ryšį su mama. Galvojau, kad spektaklį mamai kursiu kažkada ateityje, bet viskas taip susidėjo, kad tiesiog pajutau, jog turiu tai daryti dabar. Emociškai tai

turbūt sunkiausia, ką esu dariusi gyvenime.“

„Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ yra antroji šeimos ryšius nagrinėjančio triptiko dalis. Pirmasis spektaklis „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ kvietė analizuoti tėvo ir dukros panašumus, brandaus vyro ir jaunos moters vienišumą. Šiuos darbus inspiruoja idėja, kad su šeimos nariu lengviau kalbėtis per tam tikrą buities objektą.

„Neturiu tiesioginės ar asmeninės sąsajos tarp skalbimo mašinos ir mamos. Objektas tapo sąmoningu, o ne jausminiu pasirinkimu. Proceso metu skalbimo mašina tapo tokia pat svarbi kaip mamos figūra mano gyvenime, – sako G. Grinevičiūtė. – Galvojant apie platesnius kontekstus, tokį objekto pasirinkimą galiu pateisinti prisiminimais apie moteris ir mamas – skalbimas buvo moterų „darbas“, kuris tapdavo ritualą primenančiu veiksmu. Vaikystėje nepamenu jokių vyrų, kurie skalbdavo – tik savo tėtį įsivaizduoju tai darantį. Niekada nepamiršiu, koks buvo didelis įvykis nusipirkti „europietišką“ skalbimo mašiną. Tarytum moterys pasijusdavo labiau pasaulietiškos, nes skalbimas tapdavo pastangų nereikalaujančiu veiksmu.“

Spektaklio prodiuseris – Meno ir mokslo laboratorija. Spektaklio sklaidą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.