Šokio performanse „Saliva“’, tyrinėjamos fosilijos, dehidratacijos, gyvybės bei išnykimo temos bei jų susipynimas praeities ir dabarties kontekstuose.

Griuvėsių erdvėje, esančioje greta Virsmo salės Energetikos ir technikos muziejuje, pasirodymas tampa tiltu tarp išnykusios gyvybės pėdsakų ir trapios šiandienos, kurioje kuriasi karų bei ekologinių katastrofų nuniokoti peizažai.

Fosilijos tampa kadaise egzistavusios gyvybės, pėdsakais, dėka laiko, jos įsirėžia į mineralus, uolienas, atmintį ir tokiu būdu liudija apie savo egzistavimą. Šis išlikimo paradoksas tęsiamas tyrinėjant dehidrataciją. Vandens stygius tampa universaliu išgyvenimo ir išnykimo simboliu, susijusiu su šiandienos karo realijomis, kai elementariausi ištekliai – tokie kaip vanduo – virsta nepasiekiama prabanga, o jų trūkumas pamažu pasisavina gyvybę.

Pasirodyme susijungia keramika – molinės kaulų, fosilijų formos, plastikinių butelių liekanos, deformuotos tarsi būtų atkeltos iš katastrofos vietų. Judesiu tyrinėjamos buvusių gyvybių formos, reflektuojama apie dehidrataciją, išnykimą ir atminties trapumą. Kūnas tampa paskutinis gyvybės ženklas, išreiškiantis instinktą išlikti. Pasirodymas kviečia susimąstyti apie gyvybės laikinumą, praeitį bei pėdsakus, kuriuos po savęs paliksime.