Šokio performanso „Saliva“ kūrėjos: net mažiausi pėdsakai gali liudyti gyvenimą

Šokio performanso „Saliva“ kūrėjos: Dainiaus Putino nuotr.

Žmogaus trapumas, išlikimo instinktai ir pėdsakai, kuriuos paliekame po savęs – šiomis temomis kalbėjo šokio performansas „Saliva“. Spalio 6 d. jis buvo pristatytas Energetikos ir technikos muziejuje, MMLAB Erdvės debiutų programoje. Kūrinio choreografės ir atlikėjos Gabija Misevičiūtė bei Sandra Konovalova, garso kompoziciją kūrė Ieva Raubytė, scenografiją Jovita Misevičiūtė, kostiumus – Ieva Vaičiulytė, projekto mentorius – Gediminas Rimeika.

Apie kūrinio inspiracijas, fosilijų metaforą ir gyvybės trapumo pajautą – pokalbis su Gabija Misevičiūtė ir Sandra Konovalova.

Kaip gimė „Saliva“ idėja ir ką jums reiškia pats pavadinimas – kaip jis susisieja su kūrinio temomis?

 Sandra Konovalova (toliau – S.K.): „Saliva“ idėja gimė vasaros pradžioje, kai kartu su Gabija ieškojome erdvės savo būsimam darbui. Tą karštą dieną netikėtai atradome griuvėsių vietą ir pirmas iškilęs žodis buvo „dehidratacija“. Būtent nuo šio žodžio, pojūčio ir erdvės atmosferos pradėjome vystyti idėją, kuri pamažu išaugo į šį pasirodymą.

Pavadinimas „Saliva“ (liet. „seilės“) pasirodė kaip glaustas, bet talpus simbolis, jungiantis dehidratacijos, fosilijų, gyvybės ir išnykimo temas. Seilės yra vienas paskutiniųjų skysčių, kuriuos kūnas išlaiko net vandens stygiuje, tarsi paskutinis gyvybės ženklas – subtilus, bet labai žmogiškas priminimas apie trapumą, išlikimą ir kūno atmintį.

Šiame pasirodyme tyrinėjate fosilijas, praeities pėdsakus ir išnykimo ženklus. Kaip šios temos jums jungiasi su dabarties patirtimis ir ateities nuojautomis? 

 Gabija Misevičiūtė (toliau – G.M.): Prieš pradėdamos dirbti su kūnais, kartu su Sandra žiūrėjome nemažai dokumentikos apie fosilijas, konkrečiai – apie amonitus. Mane žavi mintis, kad tai buvo nuostabiai graži, net magiška gyvybė, jau seniai išnykusi, bet liudijanti apie savo egzistenciją per fosilijas. Natūraliai kyla klausimas – kokia gyvybės forma esame mes, žmonės? Mes taip pat sukuriame daug nuostabių dalykų, bet kartu naikiname ir gamtą, ir vienas kitą. Amonitai išnyko dėl išorinės jėgos – į žemę įsirėžus asteroidui. Stebint šiandieninį pasaulį man vis dažniau kyla klausimas: „O kokia jėga gali pražudyti mus – išorinė ar vidinė?“

S.K.: Man fosilijos simbolizuoja tai, kas išlieka po gyvybės – tarsi atminties formos, įspaustos į laiką ir medžiagą. Dabarties kontekste jos primena, kad gyvename trapioje tikrovėje, karo ir ekologinių grėsmių fone. O kalbant apie ateitį, kyla klausimas: kas liks po mūsų – ar tai bus plastiko, cemento, technologijų sluoksniai, mūsų kasdienybės „fosilijos“?

Objektai ir scenografijos elementai šiame pasirodyme tampa simboliais. Kaip pasirinktos medžiagos susisieja su gyvybės, trapumo ar išlikimo temomis?

 G.M.: Norėjome natūralios medžiagos, kuri sietųsi su dehidratacijos tema, tad pasirinkome molį. Jo trapumas ir natūralumas kontrastuoja su plastiko ilgaamžiškumu ir aplinkos tarša. Mano sesuo Jovita yra keramikė, todėl pasiūliau ją pakviesti prisidėti prie projekto ir sukurti keramikos instaliaciją, kaip vieną iš scenografijos elementų. Tikro plastiko scenografijoje nėra – jį imituojame per keramiką. Joje atvaizduoti „Coca-Cola“ buteliai tapo šiuolaikinio pasaulio simboliu – perteklinio vartotojiškumo ir dirbtinio troškulio, pakeičiančio tai, kas gyvybiškai būtina.

 S.K.: Objektus rinkomės sąmoningai – daugiausia iš natūralių, gamtos sukurtų medžiagų: molio, keramikos, anglių, perdirbto popieriaus. Man svarbu dirbti su medžiagomis, kurios turi savo atmintį, liudija laiką ir kaitą. Keramikoje slypi gyvybės ir išnykimo ciklas – ji formuojama, kaitinama, o galiausiai vėl gali suirti į dulkes.

Kaip formavosi judesio kalba – ar ji radosi iš objektų, erdvės, ar iš pačio kūno patirčių?

S.K.: Judesio kalba formavosi labai organiškai – tiek iš erdvės, tiek iš mūsų kūnų patirčių. Pati erdvė buvo pilna asociacijų: jos atmosfera, tyla ir oras kėlė tam tikrą nuotaiką, emocijas. Vienas iš svarbiausių momentų buvo vasaros diena, kai lauke buvo apie 30 laipsnių, o mes pusvalandį judėjome ant karšto smėlio. Pajutome, kaip karštis ir kūno nuovargis sulėtina judesį, kaip kūnas tarsi ima tirpti, dehidratuoti. Iš to gimė lėtas, apmąstytas judėjimas, kurį vėliau toliau vystėme pasirodyme. Mūsų judesį taip pat formavo fosilijų formos ir jų evoliucija – pasirodymo metu kūnas tampa tarsi gyva fosilija, gyvybės pėdsaku.

Kūnas pasirodyme tampa gyvybės ženklu. Kaip jį suvokiate šokio kontekste – kaip instinkto išlikti išraišką, kaip atminties nešėją, ar kaip trapų įrodymą?

G.M.: Kūnas man šiame pasirodyme yra trapus egzistencijos įrodymas – gyvybės, kurią reikia saugoti, simbolis.

S.K.: Man kūnas yra viskas vienu metu – ir instinkto išlikti išraiška, ir atminties nešėjas, ir trapus gyvybės įrodymas. Jis tarsi paskutinė forma, dar pulsuojanti ten, kur viskas aplink pradeda nykti. Kūnas šokyje tampa jautrus – jis reaguoja į erdvės sausumą, trintį, laiką. Kiekvienas judesys yra atsakas į aplinką, tarsi bandymas išsaugoti savyje gyvybės likučius. Kartu kūnas man yra ir atminties nešėjas – jame glūdi ankstesni judesiai, patirtys, netgi instinktai, jungiantys mus su senesnėmis gyvybės formomis.

Energetikos ir technikos muziejaus griuvėsių  erdvė suteikia ypatingą foną. Kaip ši vieta įsiliejo į dramaturgiją ir pasirodymo prasminį lauką?

S.K.: Griuvėsių erdvė tapo kūrinio ašimi – joje iškart pajutome išnykimo, tuštumos ir atminties pojūtį. Ji primena karo ar katastrofos pėdsakus, vietas, kuriose gyvybė buvo nutrūkusi. Toks fonas sustiprina kūrinio temas apie trapumą, išlikimą ir žmogiškos gyvybės pažeidžiamumą šiandienos pasaulyje.

G.M.: Tai stipriai vaizduotę veikianti erdvė. Į ją žvelgiant man iškyla persipinantys peizažai ir įvykiai – šiandieniniame kontekste karo suniokotų namų vaizdai, o praeities – senųjų civilizacijų griuvėsiai.

Kokius atradimus ar iššūkius patyrėte repetuodamos ir kurdamos būtent šioje erdvėje?

S.K.: Viena didžiausių patirčių buvo atrasti minkštą kontaktą tarp kūno ir erdvės paviršiaus. Griuvėsių grindys buvo įvairios – smėlis, akmenukai, kieti ar nelygūs lopai. Kūnas nuolat ieškojo pusiausvyros, saugaus prisilietimo, lėto, apmąstyto judesio.

G.M.: Iš pradžių kūnui buvo sunku priprasti prie šios erdvės – neišvengėme nubrozdinimų ir įbrėžimų. Tai padiktavo ir kostiumų pasirinkimus: atsirado antkeliai, alkūnių apsaugos. Tarsi ir mes turėtume savo „kiautus“, kaip fosilijos.

Kokį klausimą, mintį ar patirtį norėtumėte palikti žiūrovui po šio šokio performanso?

 G.M.: Galbūt kviesčiau įvertinti laisvę, kurią šiandien turime, ir rimtai susimąstyti, kaip ja naudojamės, ką paliekame po savęs.

 S.K.: Norėčiau, kad žiūrovas pajustų gyvybės trapumą ir apmąstytų, ką paliekame po savęs. Pasirodymas kelia klausimą apie išlikimą – kaip net mažiausi mūsų pėdsakai gali tapti liudijimu apie gyvenimą.