Ryšio iliuzija technologijų pasaulyje: pokalbis su Diana Gutaute

Diana Gutautė, Marko Montvilo nuotr.

Šiuolaikinis žmogus nuolat balansuoja tarp ryšio ir atskirties – tarp noro būti pasiekiamam ir poreikio pabėgti nuo nuolatinio technologijų triukšmo. Apie šį paradoksą savo performanse „dis|connect“ kalba garso menininkė Diana Gutautė. Spalio 6 d. šis kūrinys bus pristatytas Energetikos ir technikos muziejuje, MMLAB Erdvės debiutų programoje. Choreografiją jam kūrė Grėtė Vosyliūtė, performanse šoka Aretas Piaseckas, Elmyra Ragimova, Beatričė Šaltenytė, Eunike Karosas, Juozas Veiverys, šviesos dailininkai – Jokūbas Gutautas ir Giedrius Gurevičius, projekto mentorė – Agnė Matulevičiūtė.

Apie kūrinio inspiracijas, technologijų pertekliaus keliamą nerimą ir tikro ryšio paieškas – pokalbis su Diana Gutaute.

Kaip atsirado „dis|connect“ idėja ir kokie impulsai jus atvedė prie šios temos?

 Kurį laiką asmeniniame gyvenime jaučiau augantį nerimą dėl technologijų pertekliaus – nuolatinio informacijos srauto, įtampos, kurią kelia vis spartėjantis gyvenimo ritmas. Net tada, kai bandydavau trumpam pabėgti iš miesto, visiškai atsiriboti nepavykdavo – telefonas visada buvo šalia, tarsi neišvengiamas mūsų šiandieninio pasaulio palydovas. Kaip dauguma menininkų, esu linkusi į savirefleksiją, todėl mąsčiau: ar technologijos iš tiesų padeda kurti ryšį su kitais, ar tik sukuria jo iliuziją? Socialiniuose tinkluose matai žmonių gyvenimus, atrodo lyg ir palaikai kontaktą, bet kartu jauti, kad tas ryšys tampa kitokio pobūdžio – man vis labiau trūko gyvo, tikro bendravimo.

Pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu tapo balandžio mėnesį Pietvakarių Europoje įvykęs visuotinis elektros dingimas. Kūrį laiką gyvenau Katalonijoje, tad man pasidarė įdomu kaip žmonės jautėsi, kai staiga viskas užgeso, kai dingo ryšys ir buvo neįmanoma susisiekti. Paklausinėjau draugų, pažįstamų, vėliau, norint gauti daugiau informacijos, kreipiausi į žmones socialiniuose tinkluose. Surinkau įvairių asmeninių istorijų – tiek rimtų išgyvenimų, tiek šmaikščių patirčių, kurios privertė nusišypsoti. Skaitant žmonių istorijas man buvo įdomu kaip per asmeninę patirtį išryškėjo visuomeninės problemos. Kai kurie žmonės jautėsi, lyg patekę į „Black Mirror“ epizodą, kiti – panikavo, treti – netikėtai atrado ramybę ar tikrą žmogišką ryšį. Tačiau viena mintis kartojosi beveik visose istorijose – kai elektra grįžo, daugelis pasijuto taip, tarsi būtų „vėl įjungti į sistemą“. Man tai pasirodė labai reikšminga. Būtent šis suvokimas ir tapo stipriausiu impulsu performansui „dis|connect“ – kūriniui, kviečiančiam permąstyti mūsų santykį su technologijomis ir vienas kitu technologijų apsuptyje.

Minėjote, kad jus įkvėpė Pietvakarių Europoje įvykęs visuotinis elektros dingimas. Kaip šis įvykis jus asmeniškai paveikė ir kokias mintis ar jausmus jis jums sukėlė?

 Blackout‘as reiškia netikėtą pokytį, kuris priverčia permąstyti savo vertybes. Kartu su technologijų amžiumi atėjo ir didelis kontrolės poreikis – šiandien galime akimirksniu pasiekti informaciją, susisiekti su artimaisiais ar stebėti jų buvimo vietą. Tačiau tuo pačiu praradome pasitikėjimą ir vidinę nuojautą. Staiga dingus elektrai ir interneto ryšiui žmonėms kilo panika, nes jie nebegalėjo susisiekti, prarado įprastą kontrolės jausmą. Bet ar mums tikrai reikia tiek kontrolės? O gal svarbiau vėl atrasti pasitikėjimą ir gebėjimą klausytis savęs?

Kaip manote, ar technologijos mus labiau priartino prie kitų, ar vis dėlto sukūrė naujas vienatvės formas?

 Man atrodo, kad technologijos iš esmės yra tik įrankis – jos pačios nėra nei geros, nei blogos. Jos neabejotinai priartina mus prie kitų: leidžia palaikyti ryšį su žmonėmis, kurie gyvena už tūkstančių kilometrų, dalintis mintimis ir kūryba akimirksniu. Tačiau kartu pastebiu, kaip lengvai šis ryšys tampa paviršutiniškas – atrodo, kad bendraujame, bet neretai trūksta gyvo kontakto. Todėl, mano manymu, viskas priklauso nuo to, kaip šį įrankį naudojame: sąmoningai, siekdami tikro ryšio, ar pasyviai leisdami jam mus užvaldyti ir dar labiau atskirti.  

Kaip garso kalba šiame kūrinyje padeda perteikti technologinį triukšmą, tylą, chaoso ir ramybės kontrastus?

 Garsas šiame kūrinyje kuria naratyvą. Jis veda žiūrovą nuo lėto, bendruomeniško gyvenimo ritmo – tarsi iš laikų, kai ryšiai tarp žmonių dar nebuvo užgožti ekranų – į vis labiau intensyvėjantį, chaotišką garso audinį, kuris atspindi šiuolaikinį technologijų perteklių ir kylantį nerimą. Ši įtampa galiausiai nutrūksta – akimirka visiškos tylos atveria erdvę savirefleksijai ir naujam santykiui su savimi bei kitais.

Kaip garso menininkei man buvo svarbu išgirsti šią autentišką erdvę, tad Energetikos ir technikos muziejuje atlikau garsinį tyrimą – klausiau, kokius garsus skleidžia muziejaus mašinos, įrašinėjau jas kontaktiniais mikrofonais, tyrinėjau erdvės akustiką ir vėliau iš surinktų garsų kūriau įvietintą kompoziciją. Taip pat, garso kūrinyje atsiranda ir mūsų šiuolaikinio pasaulio garso kodai bei istorijų fragmentai iš Ispanijos su auteniškais ten gyvenusių žmonių balsais. Toks derinys kuria daugiasluoksnę garso patirtį, kurioje susipina technologijų raidos istorija, šiuolaikinis triukšmas ir autentiški žmonių išgyvenimai.

Kaip pati erdvė, susijusi su technologijų istorija, dera su performanso tema apie ryšį, atskirtį ir priklausomybę nuo technologijų?

 Industrinės erdvės pasirinktos neatsitiktinai – jos žymi pramonės perversmo pradžią ir technologinio amžiaus ištakas. Būtent čia kadaise gimė nauji žmogaus ryšiai, kuriuos formavo sparčiai besivystančios technologijos. Šiandien tokios vietos tampa savotiškais laiko liudininkais, primenančiais, kad kiekviena technologinė pažanga atneša ne tik patogumų, bet ir naujų iššūkių. Šis istorinės atminties sluoksnis performansui suteikia autentišką kontekstą, kuriame praeities technologijų pažanga susitinka su mūsų dienų refleksija apie priklausomybę technologijoms, ryšio paiešką ir atskirtį.

Ar kurdama „dis|connect“ siekėte tik atspindėti dabartinę situaciją, ar ieškojote būdų, kaip galėtume kurti kitokį santykį su technologijomis?

Kurdama šį performansą nesiekiau moralizuoti ar pateikti vieno teisingo atsakymo – man buvo svarbiau sukurti erdvę savirefleksijai, kurioje kiekvienas žiūrovas galėtų pats apmąstyti savo santykį su technologijomis.

Kokią galimybę matote mene – ar jis gali pasiūlyti sprendimus, ar labiau veikia kaip veidrodis, atspindintis mūsų laiką?

Menas, mano nuomone, labiau atveria erdvę patirčiai ir refleksijai nei diktuoja atsakymus ar siūlo sprendimus. Jis suteikia galimybę kritiškai mąstyti, ugdo sąmoningumą, o žiūrovas gali laisvai rinktis, ką iš to nori išsinešti.

Jei reikėtų įvardyti, ką „dis|connect“ palieka jums pačiai, kas tai būtų?

 Manau, vienas svarbiausių dalykų, ką man paliko „dis|connect“, yra suvokimas, kad bendruomeniškumas ir gyvas ryšys man yra esminė vertybė tiek kūryboje, tiek asmeniniame gyvenime. Ironiška, bet kurdama kūrinį apie tai, kaip technologijų pasaulis mus atitolino vienus nuo kitų, aš pati sukūriau stiprų ryšį ir suartėjau su komanda, su kuria teko dirbti. Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su choreografe Grėte Vosyliūte – mūsų komunikacija buvo labai sklandi, o jos įsitraukimas ir kūrybinis atvirumas suteikė procesui ypatingo gilumo. Viso kūrybinio proceso metu mane supo įkvepiantys, nuoširdūs žmonės, už ką jaučiuosi be galo dėkinga.