„Velnio nuotakos“ režisierius Naubertas Jasinskas: spektaklis tampa tiltu tarp kartų

Režisierius Naubertas Jasinskas. M. Norvaišo nuort.

Lapkričio 13–15 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje įvyks viena laukiamiausių sezono premjerų – režisieriaus Nauberto Jasinsko „Velnio nuotaka“. Muzikinėje dramoje legendinė istorija apie Baltaragio malūną, Jurgą, Girdvainį, Uršulę ir Pinčiuką perkeliama į šiandienos muzikos pasaulį, kur repeticijos, koncertai ir šlovės siekis tampa naujomis pagundomis. Spektaklį kartu su LNDT kuria „Meno ir mokslo laboratorija“ (MMLAB). 

Spektaklio dramaturgą ir režisierių Naubertą Jasinską prieš premjerą kalbina Rasa Kregždaitė.

Kodėl pasirinkai ne atkurti, o permąstyti „Velnio nuotaką“?

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, natūraliai pradėjau domėtis prieškario ir pokario drama. Skaičiau, mąsčiau, kaip pasibaigus karui keičiasi visuomenės santykis su kultūra. Pastebėjau, kad  karo grėsmės akivaizdoje 1930-aisiais iš esmės atsinaujino santykis su nacionalizmu. Ir tada kilo klausimas – kaip mes traktuojame nacionalinį paveldą? Nenaudojant jo kaip propagandos, o permąstant savaip, asmeniškai. Grėsmė jaučiama kasdien ir iš to gimsta poreikis ieškoti prasmės – per praeitį, per kultūrą, per save.

Ką mums šiandien sako pati „Velnio nuotakos“ istorija – velnias, malūnas, pažadėta dukra?

Ir Borutos kūrinio, ir filmo esmė – lengva pagunda. Jei kažko tik užsinori – mylimosios, turto, žvaigždžių – štai. Filmas rodo, kokia yra to kaina. Šiandien lengva pagunda persismelkė į mūsų kasdienybę. Malūnas, Pinčiukas – tai turtas, pagunda. Tėvas – figūra, jungianti praeitį ir dabartį. Spektaklyje ir filme susitinka pagoniška ir krikščioniška pasaulėvoka. Baltaragis yra tų praeitų dienų atstovas ir mes spektaklyje reflektuojame kismą, bandome sukurti tiltą tarp laikų. Nors „Velnio nuotaka“ rodo žmogų (Baltaragį), turintį verslą ir galią – to meto išskirtinį atvejį – šiandien situacija kitokia. Mastelis pasikeitė, bet žmogaus problema – pagunda – liko ta pati. Mes visi norime lengvų pagundų, norime praslysti, padaryti, pasimėgauti kuo mažesne kaina. Tai – kažkoks prigimtinis dalykas ir aš su tuo kovoju kiekvieną dieną.

Spektaklis veda nuo legendinio filmo atminties prie mito griūties, atskleisdamas prisiminimo ir tikrovės neatitikimą. Kaip tu pats matai šį kelią?

Spektaklis pradedamas aktorės Vaivos Mainelytės pokalbiu su angelu. Jame iš karto paliečiama tema apie norą prisiminti praeitį ir apie mūsų santykį su ja. Tai kelia klausimą, ar atmintis visada yra saugi, ar joje slypi pavojų. Prisiminimai dažnai yra selektyvūs – išryškiname tik tuos momentus, kurie mums parankūs arba malonūs. Tokia atranka gali tapti savotiška kilpa, kurioje įstringame. Man atrodo, kad ši tema yra universali ir bendražmogiška: kiekvienas turime saugią kertelę, į kurią grįžtame. Bet pernelyg dažnas atsigręžimas į praeitį, tiek kultūrinę, tiek į asmeninę atmintį, gali iškreipti realybės vaizdą ir atitolinti nuo dabarties. Tai matome ir Vaivos Mainelytės istorijoje – kine ji įamžinta kaip 28-erių moteris. Šis vaizdinys įsirėžia kaip sėkmės simbolis: būti kino žvaigžde, atpažįstama visų net ir po laiko. Nuo 1973 metų neturėjome tokio masto pripažinimo ir tokios išskirtinės figūros. Ji tapo pavyzdžiu, į kurį vienaip ar kitaip, sąmoningai ar nesąmoninga, lygiuojasi aktoriai, režisieriai. Spektaklyje šis naratyvas atskleidžiamas pasitelkiant Vaivos asmeninę perspektyvą ir jos pasakojimus – tiek tiesiogiai, tiek kaip kūrybinę inspiraciją.

Spektaklis reflektuoja patį kūrybos procesą. Kaip Vaivos Mainelytės istorija padėjo atrasti šią perspektyvą?

Pradėjome nuo pokalbių su Vaiva ir LNDT kostiumininke Marijana Bilinskaite, kuri „Velnio nuotakoje“ dirbo režisieriaus asistente ir rūpinosi kostiumais. Įdomu, kad jos beveik nekalbėjo apie patį filmą – daug daugiau pasakojo apie užkulisius, kasdienę darbo eigą, asmeninius išgyvenimus, rodė nuotraukas, atskleidė kodus, slypinčius už ekrane matomo rezultato. Supranti, kad filmas yra tik galutinis produktas, o ženkliai įdomiau – visa kelionė iki jo. Būtent ši perspektyva ir padiktavo spektaklio koncepciją: pirmiausia parodyti kūrybinės komandos vidų, kūrybos procesą, kuris yra ne mažiau svarbus nei galutinis rezultatas. Tik tada atsiveria klausimas, ką šis procesas reiškia žiūrovui ir kokį santykį jis sukuria su tuo, kas galiausiai pasirodo scenoje. Taip atveriame duris į kūrybinių užkulisių pasaulį, suteikiantį gilesnį konteksto ir poveikio sluoksnį.

Ir viskas persipynę – žmonės, istorijos, santykiai?

Spektaklio gyvenimą bandome kurti kartu su aktoriais – ne pagal iš anksto nustatytą schemą, o remdamiesi bendrais įsivaizdavimais ir asmeninėmis patirtimis. Nėra taip, kad aš ateičiau su paruoštomis taisyklėmis, aš atnešu gaires, o kartu su aktoriais jas pripildome turiniu, kylančiu iš jų pačių patirčių.

Turiu labai gražią, įvairialypę aktorių komandą – nuo skirtingų kartų ir krypčių menininkų, tokių kaip Vytautas Rumšas ar Lukas Malinauskas, iki jauniausio aktoriaus Šarūno Rapolo Meliešiaus ir, žinoma, Vaivos Mainelytės ir Alvydės Pikturnaitės. Kiekvienas atsineša savo perspektyvą, savo asmeninį pagrindą, ir mes visi tuo dalinamės.

Įsiklausę į asmeninius išgyvenimus juos sintetiname ir ieškome, kas įdomiausia ir tikriausia. Man svarbu pabrėžti – tai nėra tik mano diktuojamas kelias. Aš veikiau atnešu žemėlapį, dramaturginę logiką, o tikrasis pripildymas vyksta kartu. Tai gražus kolektyvinės kūrybos procesas, kuriame visi aktoriai turi savo vietą.

1973 m. Lietuvos kino studijoje sukurta „Velnio nuotaka“ buvo pirmasis lietuviškas miuziklas.  O kas tau yra muzikinė drama – ar tai labiau teatras, kuriame skamba muzika, ar muzika, kuri tampa teatru?

Tikriausiai abu. Spektaklyje yra visko: ir flirto su atmintimi, ir žaidimo su originaliu kūriniu. Man artimesnė kryptis, kai gerai žinomos dainos atsiduria kitų veikėjų lūpose ir įgyja naujus prasminius sluoksnius, muzika pati tampa teatru. Bet kartu ir pirmoje spektaklio dalyje, kur žaidžiame su atmintimi, su originalo samprata, irgi slypi muzikinės dramos bruožai. Todėl žiūrovams siūlau ateiti be išankstinių lūkesčių – nebus paprastos rekonstrukcijos, bet bus daug erdvės atvirumui ir vaizduotei.

Įdomu stebėti ir žiūrovų lūkesčius. Vyresnioji karta ateina su prisiminimais apie filmą ir savo jaunystę, o jaunesni žiūrovai dažniausiai filmą pažįsta tik fragmentiškai. Ši skirtinga patirtis irgi tampa spektaklio dalimi – jis tampa tiltu tarp kartų. Man visa tai susiję su platesne refleksija apie laisvę ir vaizduotę. Dažnai patys save apribojame – užsidarome į rėmus kaip „turi būti“. Bet juk teatras ir muzika gali padėti tuos rėmus peržengti, pamatyti pasaulį ne tik savo, bet ir kito akimis. Man atrodo, dar tik mokomės tokio atvirumo – tiek kaip visuomenė, tiek kaip skirtingos kartos. Ir galbūt šis spektaklis yra vienas iš būdų tokį atvirumą treniruotis.

Muzika daugeliui neatsiejamai primena legendinį filmą. Kaip šiandien su ja dirbate, kad ji skambėtų naujai ir įgautų gyvybingo, šiuolaikiško kūrinio formą?

Man atrodo, kad pavyko surasti tikslų santykį su šiuolaikine muzika – parodyti, kaip melodijos, kurias žinome „iš kraujo“, gali skambėti šiandien. Čia skamba aranžuoti ir rekonstruoti miuziklo kūriniai. Procesas truko ilgai, nes buvo ieškoma įvairių variantų: vieni kūriniai skamba kaip atpažįstamos citatos, kiti – sąmoningai nutolsta nuo originalo, taip sukurdami naujas prasmes. Pavyzdžiui, „Tėvo raudą“ atlieka ne tėvas, todėl pasikeičia ne tik tekstas, bet ir visas kontekstas.

Tavo kūryboje kino kalba vis pasirodo kaip dialogo partnerė: „Neištikimoje“ –  Ingmaras Bergmanas, „Chromoje“ – Derekas Jarmanas, dabar – Arūnas Žebriūnas, Johnas Cassavetesas. Ką teatras laimi iš tokio dialogo?

Aš apskritai esu atviresnis įvairioms įtakoms ir medijoms, bet šiuo atveju kinas man tapo natūralesniu pasirinkimu – jis greičiau prieinamas, leidžia pamatyti daugiau kūrinių ir atrasti santykį. Literatūros džiaugsmą atradau palyginti neseniai, o kino – dar būdamas devyniolikos, kai įstojau į LMTA. Tuo metu turėjome kino istorijos paskaitas su Rasa Paukštyte – jos buvo vienos įdomiausių. Per savo asmenybę ji padėjo užmegzti asmeninį santykį su kinu ir, manau, padarė didžiulę įtaką mano kūrybai. Tik gerokai vėliau sutikau žmonių, kurie atvėrė man panašias patirtis literatūros pasaulyje. Todėl kinas man iki šiol yra labai ryškus kūrybinis dialogo partneris.

LNDT meno vadovė Kamilė Gudmonaitė yra sakiusi, kad „Velnio nuotaka“ buvo vienas iš kūrinių, kurie įkvėpė šio LNDT sezono šūkį „Mes negalime vienas be kito“. Spektaklis gimsta iš bendro kūrėjų, kartų ir istorijų ryšio, procese atsiskleidžia dialogai – tarp teatro ir kino, tarp kūrėjų kartų, tarp atminties ir dabarties. Taip pat bendradarbiavimą matome platesniame kontekste – tarp LNDT ir MMLAB, jungiant valstybinį ir nepriklausomą teatrą. Kaip tu pats jauti šią temą – ar spektaklis iš tiesų tampa vieta, kur dialogai tampa kūrybos pagrindu?

Man bendrystės, dialogo, susikalbėjimo temos yra be galo svarbi. Mes šiandien gyvename susiskaldymo laikais ir tai jaučiama ne tik Lietuvoje, bet visame kontinente. Ilgą laiką buvo manoma, kad skirtingos bendruomenės, kartos, kūrėjų grupės savaime ras bendrą kalbą, kad tie burbulai organiškai susijungs. Bet taip neįvyko. Ir dabar, man atrodo, mes mokame arba dar tik mokėsime didelę kainą už tą aplaidų požiūrį.

Tai nėra kaltinimas, veikiau pamoka, kurią turime išmokti. Mes esame ne tik „aš ir tu“, bet ir šios gatvės, šio miesto, šios valstybės dalis – ir praeities, ir ateities. Todėl dialogo kūrimas yra būtinas. Ne tik tarp teatro ir kino, ne tik tarp kartų, bet ir tarp bendruomenių, kurios ilgą laiką buvo ignoruojamos ar represuotos.

Spektaklis „Velnio nuotaka“ man tapo būtent tokia vieta, kur galima tikrinti dialogo galimybes iš įvairių pusių. Aš nenoriu, kad būtų „mūsų pusė“ ir „jų pusė“. Noriu, kad turėtume bendrą tikslą. Ir būtent kūryba gali tapti tuo pagrindu, kur susitinkame.

„Velnio nuotakos“ dramaturgijos konsultantė – Marija Kavtaradze, scenografiją kuria Sigita Šimkūnaitė, kostiumus – Sandra Straukaitė, muziką – kompozitoriai Dominykas Digimas ir Miglė Palkevičiūtė-Migluma, spektaklio choreografė – Oksana Griaznova, šviesos dailininkas – Dainius Urbonis, vaizdo projekcijų autorius – Ričard Žigis, prodiuserė – Rusnė Kregždaitė.

Spektaklyje vaidmenis kuria Vaiva Mainelytė, Alvydė Pikturnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Vytautas Rumšas, Karolis Kasperavičius, Gediminas Rimeika, Lukas Malinauskas, Šarūnas Rapolas Meliešius ir Augustė Ona Šimulynaitė.

LNDT ir MMLAB spektaklio „Velnio nuotaka“ premjera – lapkričio 13, 14, 15 dienomis.