Lina Lapelytė prieš spektaklio „Kosminiai namai“ premjerą: esu atvira nežinojimui

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Gebėjimas sukurti situaciją, kurioje vieni kitus girdėtume, yra esminis variklis, kuris daro pokyčius. Tai leidžia žmonėms išgyventi“, – sako garso menininkė Lina Lapelytė. Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) pristato naujausią žinomos kūrėjos darbą – muzikinį spektaklį „Kosminiai namai“. Kartu su Varšuvos TR teatru sukurtas kūrinys po premjeros Lenkijoje bus pristatytas Vilniuje – spalio 28 ir 29 dienomis „Menų spaustuvėje“ įvyks jo lietuviškoji premjera. „Kosminiai namai“ – tai metaforinis kūnų ir technologijų šokis, simfonija kasdienybei, saugumo ir tikrumo paieškos nuolatiniame kisme bei grėsmės akivaizdoje. Spektaklio koncepcijos autorę, režisierę ir kompozitorę Liną Lapelytę prieš premjerą kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė.

Netrukus Vilniuje įvyks jūsų naujojo muzikinio spektaklio „Kosminiai namai“ lietuviškoji premjera. Apie ką jums yra šis kūrinys?

Tai – poetinis, patyriminis spektaklis apie žmogaus trapumą, o tuo pačiu – ir apie jo stiprybę. Spektaklio metu aktoriai visą laiką dainuoja ir yra nuolatinėje sukimosi būsenoje. Gyvenant tokiais tamsiais, karais užpildytais laikais man norėjosi sukurti darbą, kuris kalbėtų apie šviesą ir žmogaus kasdienybę. Nepaisant visko, mes nuolat keliaujame, nuolat sukamės savo mažose planetose. 

Spektaklį statėte Varšuvos TR teatre, kuriame ir įvyko kūrinio premjera. Kaip sekėsi dirbti su lenkų aktorių trupe?

Šis kūrinys nėra tipiško dramos teatro pavyzdys, todėl ir darbo pobūdis buvo visai kitoks. Mes daug laiko leidome vieni kitus tyrinėdami, dalindamiesi savo vizijomis, ieškodami įdomių momentų aktorių biografijose. Varšuvos TR teatro trupės aktoriai buvo pasiilgę kitokio priėjimo prie kūrybos. Čia nereikėjo kalbėti sudėtinga kalba, nereikėjo įsikūnyti į komplikuotus draminius personažus. Kai kurie aktoriai niekada nebuvo dainavę. Tai buvo didelis iššūkis, kurio jie noriai ėmėsi. Aktoriai leido sau būti trapiose pozicijose. Man atrodo, kad tai ir sukūrė tam tikrą kūrinio jautrumą.

Kartu su dramaturge Birute Kapustinskaite tyrinėjote kasdienius ritualus ir įpročius, iš kurių konstravote metaforinę kosminę namų erdvę. Kas jums pačiai leidžia pajusti pagrindą po kojomis, kai viskas aplink keičiasi ar griūna?

 Astrologija. Kurdama spektaklį aš daug galvojau apie įvairias praktikas, kurios išveda žmones iš nevilties. Man atrodo, tos praktikos leidžia patirti džiaugsmą mažuose dalykuose ir pajusti, kad viskas išsispręs. Galima pagalvoti, kad sakau tai ironiškai, bet iš tikrųjų – ne. Visais laikais religija, astrologija, žyniai, terapijos padėjo ieškoti atsakymo į klausimą, kaip nepaskęsti tamsos liūne.

Dažniausiai jūsų kūryba yra apie buvimą kartu, įsiklausymą, toleranciją, naujų komunikacijos formų paiešką, lygiavertiškumą. Ar jums visada buvo svarbi pastanga suartinti žmones, kad jie vieni kitus girdėtų ir priimtų?

 Čia yra gilus klausimas. Nežinau, kodėl turiu intuityvų norą dirbti su daug žmonių, kodėl man svarbu, kad jų balsai rezonuotų kartu, kodėl noriu, kad neturintys klausos žmonės, kuriems neleidžiama dainuoti, dainuotų. Mane visada supo labai jautrūs ir geranoriški žmonės. Jaučiu dėkingumą aplinkai, kuri mane atvedė iki čia, kur esu dabar. Gebėjimas klausytis kitų ir gebėjimas sukurti situaciją, kurioje vieni kitus girdime, man atrodo esminis variklis, kuris ir daro pokyčius. Tai leidžia žmonėms išgyventi.

Keturis metus dėstėte mokykloje, kurioje mokėtės ir pati – Londono Karališkajame meno koledže (Royal College of Art), skulptūros  katedroje. Ką jums buvo svarbu perduoti savo studentams?

 Laiką, ryšį, pasitikėjimą savimi ir džiaugsmą kurti. Mano didžiausia užduotis buvo suprasti, kas svarbu studentui, ir leisti jam eiti savo keliu, jokiu būdu neužkraunant savo pageidavimais.  Studentai patiria tiek daug spaudimo, jiems labai sudėtinga rasti savo balsą. Menininkų Londone yra beprotiškai daug – būdamas ten ir norėdamas, kad tau pasisektų, gali visiškai užsispazmuoti. Tu nežinai, kaip bus, negali užprogramuoti sėkmės, bet ką gali daryti – tai būti atviras, dalintis energija ir atsakyti sau į kažkokius klausimus. Tada ir paaiškėja, kad kartais tie klausimai rūpi ir kitiems.

Esate pasakojusi, kad vaikystėje buvote tylus, ramus vaikas. Kaip iš to uždaro vaiko subrendo ir išsiveržė lyderė, kuri įgyvendina savo unikalias vizijas kartu su didelėmis, tarptautinėmis grupėmis žmonių?

 Anksčiau tiesiog niekada nesijaučiau, kad turiu ką pasakyti. Augau viena, neturėjau brolių ar seserų, neturėjau labai daug draugų. Aplink mane būdavo daug suaugusių žmonių, bet nebuvo vaikiškų bendruomenių. Aišku, kai esi su suaugusiais, neturi, ką pasakyti, nes jie žino labai daug, o tu nežinai nieko. Tai aš tiesiog visą laiką klausydavau. Paauglystėje visi mano draugai buvo studentai, kurie man atrodė labai protingi bei toli pažengę, tad irgi daug tylėjau. Gal aš kaupiausi. Kol vieną dieną supratau, kad panašiai jaučiasi daug kas ir kad mes visi galime iš savo tylos išeiti. Ne tik klausyti, bet ir kalbėti yra be galo svarbu.

Kai esi įpratęs tylėti, perėjimas į kalbėtojo rolę ar grupinę dinamiką psichologiškai gali būti gana sudėtingas. Ar jautėte diskomfortą?

 Tai įvyko palaipsniui. Pirmoji didesnė žmonių grupė, su kuria susidūriau kūryboje, buvo 2010-aisiais, kai kūrėme spektaklį „Geros dienos!“. Kai prieš tave atsiranda būrys žmonių, kažkaip turi pasakyti, ką jiems daryti, turi ištransliuoti savo mintis. Iš tikrųjų, turėjau padainuoti – buvo baisu ir nejauku. Tai – viena tų situacijų, į kurią įmestas turi tiesiog plaukti. Vėliau supranti, kad tą plaukimą gali tobulinti ir kad galbūt tau plaukiasi visai gerai. 

Man atrodo, kad aš neleidžiu baimei būti didesnei už norą kažką daryti, neleidžiu baimei pralenkti vizijos. Jei turi viziją ir tam tikro naivumo ja sekti, gali nukeliauti labai toli. Svarbu per daug negalvoti, kaip ji įsigyvendins. Nors jau turiu nemažai patirties, iki šiol jaučiu didžiulį nerimą ir stresą pradėdama naują darbą, sutikdama naujus žmones. Gal man pasisekė, bet kiek esu dirbusi su žmonėmis (mėgėjais ar profesionalais), visi jie buvo atviri ir mano trapumą priėmė, kaip vieną kūrybos įrankių. Tikiu, kad mes, žmonės, esame linkę vieni kitus palaikyti. Ir tame palaikyme gimsta kūrybinis rezultatas, kurio nebūtų, jei ateitume viską žinodami. Kartais galvoju, kad visko žinojimas tarp žmonių sukuria sieną.

Tai jūs esate drąsi nežinojime?

 Taip, esu atvira nežinojimui – leidžiu sau būti pažeidžiamai.

Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė-Mickūnienė